Lotynų kalbos žodis „ dilapidāre“ atėjo į mūsų kalbą kaip sugadintas . Šis veiksmas susijęs su išteklių švaistymu ar išeikvojimu, nesvarbu, ar jie yra jų pačių, ar tų, kuriuos asmuo yra atsakingas už valdymą ar administravimą.

Šiame kontekste mes galime kalbėti apie daiktavardį, kuris būtent susijęs su senovėje panaudota vykdymo forma, kuri buvo smarkiai mesti akmenis prieš kalinį, kad jis galėtų gyventi. Kadangi žmonės gali atlaikyti sunkius smūgius neprarandant sąmonės, kai jie nužudomi tam tikrose kūno vietose, šis pasmerkimas buvo ypač žiaurus, nes jis sukėlė labai lėtą ir skausmingą mirtį.

Jei paklausime savęs, kodėl dažnai kalbama apie ispaniškai kalbančius žmones, kad jie supainiotų šiuos du žodžius neoficialia kalba, mes tikriausiai pažvelgsime į jų „kapo“ komponentą, kuris lotynų kalba kilo iš lapio, lapidio (kuris gali būti išverstas kaip „ akmuo “). Lapidarinio veiksmažodžio etimologijoje randame lapidarą, kuris taip pat reiškė „nužudyti akmenimis“, o tai pridedama prie daiktavardžio lapis, lapidis sufiksas -ar, taip naudojamas mūsų kalba.

Žodžiu „skandinimas“ taip pat turime daiktavardį „ lapis“, „lapidis“, ir priežastis, dėl kurios abu terminai vartoja „akmens“ idėją, kad suformuotų jų reikšmes, yra tai, kad galvodami apie „švaistymą, švaistymą ar švaistymą“ galime įsivaizduoti, kad kažkas mesti akmenis be jokių šmeižto, netinkamai ir nesąmoningai švaistyti savo prekes .

Apibendrinant, neturėtume pasakyti, kad, pavyzdžiui, „žurnalistas savo straipsniu nuvertė dainininką dėl savo pristatymo teatre kokybės“, bet vaizdine prasme „užklupo ją“, nurodydamas neigiamą jos pobūdį. kritika, tikriausiai nurodydama griežtus jo balso aspektus ir jo buvimą scenoje.