Defliacija yra terminas, kilęs iš prancūzų défliacijos, nors jo tolimiausias ankstesnis dalykas yra anglų kalba: defliacija . Tačiau atrodo, kad seniausia šio žodžio etimologinė kilmė randama lotyniškai. Ir ją sudaro trys kalbos dalys:
• prefiksas „de-“, kuris naudojamas atskyrimui ar nusileidimui nurodyti.
• veiksmažodis „blyksnis“, kuris yra sinonimas „išpūsti“.
• priesaga „-cion“, rodanti „veiksmą“.

Ši sąvoka ekonomikoje naudojama siekiant nurodyti kainų kritimą, kurį apskritai sukelia ekonominio nuosmukio situacija.

Todėl galima manyti, kad defliacija yra priešingas infliacijai, o tai yra žodis, kuriuo nurodomas tam tikroje ekonomikoje atsirandantis kainų kilimas.

Norint egzistuoti defliacija, kainų sumažėjimas turi būti apibendrintas ir turi būti mažesnis kaip dvylika mėnesių (atsižvelgiant į tai, ką įvairios finansinės organizacijos teigia). Paprastai defliacija atsiranda dėl sumažėjusios prekių ir paslaugų paklausos: mažas paklausa lemia tai, kad gamintojai yra priversti mažinti kainą, kad stengtųsi suvilioti pirkėjus ir padidinti pardavimus.

Pradėjus defliacijos procesą, gali būti labai sunku ją pakeisti. Kainų sumažėjimas reiškia, kad darbdaviai gauna mažiau pelno, o tai paprastai lemia atleidimus ir sumažėja investicijos . Didėjant bedarbių skaičiui, paklausa ir toliau mažėja, o tai skatina dar didesnį kainų sumažėjimą.

Šiais ekonomikos krizės momentais, kurie patiria daugelyje šalių, Ispanija yra aiškus defliacijos padėties pavyzdys. Visų pirma tai sukėlė didelį kainų mažėjimą daugelyje šalies sričių, taip pat dėl ​​kitų griežtų pasekmių, tokių kaip „šiukšlių“ darbo vietų augimas arba šalies jaunimo padidėjimas. Jis turėjo palikti darbą ir ekonominį stabilumą.

Vyriausybė, susidūrusi su defliacijos situacija, gali skatinti kreditus ir didinti viešąsias išlaidas, siekdama suteikti dinamiškumo ekonomikai ir piliečių sugrąžinti vartoti.

Kitos priemonės, kurių galima imtis sprendžiant defliacijos procesą, yra pinigų kainos sumažėjimas, mokesčių sumažinimas ir net pervedimų padidėjimas.

Šiais metais, pavyzdžiui, ECB (Europos centrinis bankas) matė, kad reikia imtis įvairių veiksmų, kad būtų išspręsta defliacija įvairiuose žemyno kampeliuose. Dėl šios priežasties ji nedvejodavo mažinti palūkanų normas euro zonoje, įgyvendinti priemones, skirtas paskatinti įmones, arba kas savaitę, kad bankai galėtų gauti likvidumą.